„Vissi d'Arte“ kontekstas
Tosca dainuoja šią išskirtinę ariją 2 veiksme Giacomo Pucciniopera, Toska, viena dažniausiai atliekamų kompozitoriaus operų. Perskaitykite visą Puccini santrauką Toska.
Slaptosios policijos viršininkas Skarpija tiria romėnų kalinio Cesare Angelotti pabėgimą. Visada įtariai Mario Cavaradossi, tapytoją, Skarpija paprašo jo vyrų atvesti jį apklausai, kai jiems pritrūksta reikalų surasti Angelotti. Mario yra senas Angelotti draugas ir padėjo jam pasislėpti pirmame veiksme. Nepaisant to, kad Skarpija kankina, Mario išlieka ištikimas savo draugui ir atlaiko atsakymą į visus jo klausimus.
Kai Mario mylimoji Florija Toska atvyksta gavusi pakvietimą vakarienės iš Skarpijos, Mario maldauja jos netarti nė žodžio. Nunešus jį į kitą kambarį, pasigirsta skausmo riksmai. Skarpija pasakoja Toskai, kad ji gali išgelbėti Mario, jei pasakys, kur slepiasi Andželoti. Iš pradžių ji atsisako atsakyti, bet Mario verksmui sustiprėjus, ji pasiduoda ir viską pasakoja Skarpijai.
Mario palydėtas atgal į kambarį su Toska, bet jis linksmai apsidžiaugė, kai apie tai pranešė vienas iš Skarpijos vyrų, kad Napoleonas ir jo kariai laimėjo mūšį prieš Skarpijos sąjungininkus, Skarpija liepia savo vyrams įmesti jį į kalėjimą. Toskos protestuose Skarpija jai sako, kad gali dar kartą jį išgelbėti, kol ji miegos su juo. Toska dainuoja „Vissi d'Arte“, vengdama kelių savo pažangų, galvodama, kodėl po visko, ką ji padarė, Dievas ją apleistų šiuo siaubingu metu.
„Vissi d'Arte“ itališki žodžiai
Vissi d’arte, vissi d’amore,
non feci mai male ad anima viva!
Con man furtiva
quante miserie conobbi aiutai.
Semper con fè sincera
la mia preghiera
ai santi tabernakoli salì.
Semper con fè sincera
diedi fiori agl’altar.
Nell'ora del dolore
perchè, perchè, sinjoras,
perchè me ne rimuneri così?
Diedi gioielli della Madonna al manto,
e diedi il canto agli astri, al ciel,
che ne ridean più belli.
Nell'ora del dolor
perchè, perchè, sinjoras,
ah, perchè me ne rimuneri così?
"Vissi d'Arte" vertimas į anglų kalbą
Aš gyvenau dėl savo meno, gyvenau dėl meilės,
Aš niekada nepadariau žalos gyvai sielai!
Su slapta ranka
Palengvinau tiek nelaimių, kiek žinojau.
Visada su tikru tikėjimu
mano malda
pakilo į šventąsias šventoves.
Visada su tikru tikėjimu
Aš padovanojau gėlių prie altoriaus.
Sielvarto valandą
kodėl, kodėl, Viešpatie,
kodėl tu mane taip apdovanoji?
Aš padovanojau brangakmenius Madonos mantijai,
ir aš atidaviau savo dainą žvaigždėms, dangui,
kuri šypsojosi daugiau grožio.
Sielvarto valandą
kodėl, kodėl, Viešpatie,
ai, kodėl tu mane taip apdovanoji?
Geriausi „Vissi d'Arte“ spektakliai
Gana saugu tai sakyti Maria Callas jam priklausė Toskos vaidmuo. Jos monumentalūs „Vissi d'Arte“ pasirodymai yra legendiniai. Nors jos technika ir balso meistriškumas kartais gali būti klaidingas, jos pažeidžiamumas ir emocijos tiek balsas, tiek vaidyba gali priversti jus jausti jos širdgėlą ir skausmą taip, tarsi jie būtų tavo paties. Beje, šį vaidmenį atliko keli kiti puikūs atlikėjai:
- Angela Gheorghiu (žiūrėti YouTube)
- Leontynė Kaina (žiūrėti „YouTube“)
- Maria Callas (žiūrėti YouTube)
- Montserrat Caballe(žiūrėti YouTube)
Istorija iš Toska
Prancūzų rašytojas ir dramaturgas Victorien Sardou parašė dramatišką pjesę, La Toska, 1887 metais. Po dvejų metų Sardou gastroliavo spektaklyje Italijoje, o Giacomo Puccini dalyvavo mažiausiai dviejuose spektakliuose. Įkvėptas to, ką pamatė, Puccini tikėjo, kad gali spektaklį paversti opera. Nors Sardou norėjo, kad jo pjesę pritaikytų prancūzų kompozitorius, Puccini leidėjas Giulio Ricordi sugebėjo užsitikrinti pjesės teises. Tačiau kai Sardou išreiškė netikrumą dėl sėkmingiausio savo pjesės padovanojimo palyginti naujam kompozitoriui, kurio muzika jam nerūpėjo, Puccini projekto atsisakė.
Dėl to Ricordi patikėjo kitam kompozitoriui Alberto Franchetti dirbti operoje. Franchetti, kuris niekada iš tikrųjų nenorėjo tokio darbo, kaip atrodė, jo dirbo ketverius metus, kol pasidavė ir 1895 m. grąžino teises Puccini. Nuo tada Puccini prireikė dar ketverių metų ir nesuskaičiuojamų ginčų su savo libretistais Luigi Illica ir Giuseppe Giacosa bei leidėju Giulio Ricordi, kad užbaigtų libretą ir surinktų balus. Nepaisant prieštaringų muzikos kritikų atsiliepimų, 1900 m. sausio 14 d. Romos teatre „Teatro Costanzi“ žiūrovai pamėgo operą.
