Viduramžių laikotarpiu buvo dvi muzikos mokyklos: Ars Antiqua ir Ars Nova. Abi mokyklos tuo metu buvo neatsiejama muzikos revoliucijos dalis.
Pavyzdžiui, iki 1100-ųjų dainos buvo diriguojamos laisvai ir be išmatuoto ritmo. Ars Antiqua pristatė išmatuoto ritmo sąvoką, o Ars Nova išplėtė šias sąvokas ir sukūrė dar daugiau matuojamų parinkčių.
Ars Antiqua
Ars Antiqua lotyniškai reiškia „senovės menas“ arba „senasis menas“. Šios muzikos mokyklos populiarumas Prancūzijoje tęsėsi nuo 1100 iki 1300 metų. Jis prasidėjo Paryžiaus Dievo Motinos katedroje ir kilo iš grigališkojo choralo.
Muzika šiuo laikotarpiu pasižymi tuo, kad giesmėms prideda harmonijos ir yra sudėtinga kontrapunktas. Šis muzikos tipas taip pat žinomas kaip organum arba dainavimo 3 dalių harmonijoje forma.
Kita svarbi šio laikotarpio muzikos forma – motetas. Motetas yra polifoninės vokalinės muzikos tipas, kuriame naudojami ritmo modeliai.
Tokie kompozitoriai kaip Hildegard von Bingen, Leonin, Perotin, Franco of Cologne ir Pierre de la Croix atstovauja Ars Antiqua, tačiau daugelis kūrinių šiuo laikotarpiu lieka anonimiški.
Ars Nova
Ars Nova lotyniškai reiškia „naujas menas“. Šis laikotarpis iš karto pakeitė Ars Antiqua, nes jis apėmė XIV–XV a., daugiausia Prancūzijoje. Šiuo laikotarpiu buvo išrastas modernus užrašas ir išaugo moteto populiarumas. Viena iš šiuo laikotarpiu atsiradusių muzikos rūšių yra raundinė; kur balsai įeina vienas po kito reguliariais laikotarpiais, kartodami lygiai tą pačią melodiją.
Svarbūs Ars Nova laikotarpio kompozitoriai yra Philippe'as de Vitry, Guillaume'as de Machaut, Francesco Landini ir kiti kompozitoriai, kurie lieka anonimiški.
