Kai kurie žmonės praneša apie teigiamą patirtį su šešėliniais žmonėmis. Galbūt viskas priklauso nuo to, kaip mes į juos žiūrime.
Šešėlių žmonių pastebėjimai, be abejo, yra dažniausiai pasitaikantis vaiduoklis ar dvasios pastebėjimas. Viena iš priežasčių yra ta, kad daugelis reginių gali būti tik įprasti šešėliai arba iliuzijos, kurias patiriantis asmuo laiko šešėliniu asmeniu.
Tačiau tiems, kurie yra tikri dėl savo pastebėjimų, didžioji dauguma juos apibūdina kaip baugias, šiurpias ar net piktas figūras. Dažnai nėra jokios realios priežasties šiuos neigiamus aspektus priskirti subjektams; dažniausiai tai tik jausmas. Tai visiškai natūralu, nes kažko tamsaus ir nežinomo matymas instinktyviai sukelia žmogaus galvoje baimę: bijome to, ko nesuprantame.
Tai nereiškia, kad jų nereikėtų bijoti, sveikinti ar ignoruoti, nes mes nežinome, kas jie yra, kokia jų tikroji prigimtis ar ketinimai. (Visa tai darant prielaidą, kad iš pradžių jie yra tikri, o tai yra atvira diskusijoms.)
Jei jie yra tikros kažkokios būtybės – dvasinės, tarpdimensinės ar kitokios – tada tikriausiai jos nėra vienodos. Kaip yra pranešimų apie gerus, gerybinius ir piktuosius vaiduoklius, taip pat galime daryti prielaidą, kad šešėliniuose žmonėse yra įvairių „asmenybių“. Nepaisant kai kurių teiginių, kad visi šešėliniai žmonės yra demonai (ar pavargsti kaip aš nuo žmonių, kurie tvirtina viską yra demonas?), kai kurie žmonės, nors ir nedaug, sako, kad iš jų gavo gerų emocijų ar net teigiamų patirtys.
ATSPINDAMOS MŪSŲ EMOCIJOS
Galbūt tai, kaip mes patiriame šešėlinius žmones, labiau atspindi tai, kas vyksta mūsų galvose, o ne subjekto prigimtį. Galbūt tai yra mūsų baimių įveikimo reikalas.
„Aš du kartus gyvenime mačiau šešėlinį asmenį“, - sako Yoyo. „Pirmą kartą man buvo 7 metai ir pamačiau vieną sklandantį virš mano lovos. Aš tikrai išsigandau ir pajutau baimę bei blogį. Aš rėkiau ir jis dingo, kai atėjo mama“.
Antrasis Yoyo, 25 metų amžiaus, susitikimas buvo daug kitoks. Vieną naktį ji gulėjo lovoje ir ruošėsi miegoti. Jos vaikinas buvo vonioje, o bute nedegė šviesos. „Gulėjau lovoje, kai maniau, kad mano vaikinas ateina į kambarį“, – sako ji. „Mačiau tik tamsų siluetą. Atsisėdau lovoje ir nusišypsojau. Tada išgirdau triukšmą už jo – tai buvo mano vaikinas. Kai jis įėjo į kambarį, siluetas slinko palei sieną ir dingo stulbinamu greičiu. Tačiau šį kartą nieko blogo iš šešėlio nepajutau. Jei jie tikri, nemanau, kad jie kenkia. Galbūt jie tiesiog atspindi mūsų pačių emocijas. Tai atrodė tik smalsu“.
ŽAISMINGA GAMTĖ
Yoyo šešėlinės būtybės apibūdinimą kaip „smalsų“ pakartojo kiti liudininkai. Kiti netgi pranešė apie vaikiško žaismingumo jausmą.
„Prieš metus laikinai pas mane buvo apsistoję marti ir sūnus“, – pasakoja Zarina. Jos marti papasakojo, kad ji matė tris šešėlines figūras, kurios atrodė kaip vyras, moteris ir vaikas.
„Nuo to laiko aš mačiau tik žvilgsnius akies krašteliu, – sako Zarina, – ir jie niekada nebuvo išdykę ar žalingi. Iš jų pajutau žaismingumą ir rūpestingumą. Vieną dieną buvau sąvartynuose. Ant kavos stalo turėjau apelsiną. Jis nebūtų galėjęs pajudėti nuo stalo, tačiau išgirdau triukšmą ir pamačiau, kaip apelsinas rieda ant grindų. Jie bandė mane nudžiuginti. Liepiau jiems nustoti žaisti, bet ačiū, kad rūpinatės“.
Tokį rūpestingą požiūrį Zarina pajuto ir kitą kartą. „Neseniai sėdėjau ant sofos, labai nusiminusi ir verkiau“, – sako ji. „Tada mano sofa pradėjo lėtai judėti, mane siūbuodami. Kai atėjau į savo kambarį namo ir atsiguliau, mano lova lėtai mane siūbavo. Pajutau, kad kažkas atsisėdo man prie kojų, kad paguostų. Tai buvo nuostabu. Aš jų nebijau. Mes dalijamės tais pačiais namais ir galime gyventi kartu“.
Kitas puslapis: Teigiama energija.
BEVEIK ANGELIŠKAS
Kai kurie liudininkai teigia, kad šešėlinės būtybės gali būti beveik angeliškos prigimties. Anot Maric, per sūnų ji patyrė tik teigiamą patirtį su jais. „Kai esu pririšta nuo siaubingos migrenos, mano sūnus sako, kad mano lovos kojūgalyje arba prie lango stovi šešėlis“, – sako ji. „Mes gyvenome daugelyje šalių ir jis visada ateina, kai mano migrena yra labai sunki arba aš labai sergu.
Maric tiki, kad ši šešėlinė būtybė rūpinasi jos šeima. „Kai mano sūnus buvo mažas, šešėlinis vyras vesdavo jam veidus, kad juokintųsi, taip pat liepdavo būti ramiam, kai elgdavosi neklaužada“, – sako ji. „Dabar jis stovi sargyboje. Aš niekada jo nemačiau, bet mano sūnus, kuris dabar yra paauglys, mato. Jis daugiau su juo nežaidžia, bet linkteli jam, tarsi sakydamas, kad viskas bus gerai.
„Išbandėme tokius dalykus kaip prašyti jo išeiti, bet jis tik šypsosi, purto galvą ir laukia, kol pasijusiu geriau, prieš dingdamas. Čia giminaitis ar angelas? Jis tikrai manęs rūpinasi ir atrodo labai malonus bei linksmas, bet turintis darbo.
TEIGIAMA ENERGIJA
Cole'as taip pat ginčija bendrą nuomonę, kad šešėliniai žmonės yra blogi arba jų reikia bijoti. „Kai kas nors išgirsta apie šešėlinius žmones, iš to, ką išgirdo, jie tiesiog greitai daro išvadą, kad jie yra blogi“, – sako Cole'as. „Jie sako nepriimti jų, bet gyvendami ar ne, aš sakau, kad jie nusipelno šanso ir jų visų nereikėtų vadinti blogiais, nes ne visi yra tokie!
Kalbant apie Maricą, atrodo, kad šie subjektai atvyksta į Cole prireikus. „Man 17 metų ir vienas gyvena mano kambaryje“, – sako jis. „Jis pašalina mano depresiją ar liūdesį ir nėra drovus su manimi. Man buvo pasakyta, kad tai gali būti kažkas, ką man atsiuntė mano tėtis, arba jis turi man žinutę. Mane vadino bepročiu ir visu tuo džiazu, bet man nereikia, kad žmonės patikėtų tuo, ką matau ir jaučiu iš savo šešėlio. Jaučiu jo energiją ir viską, ir nieko blogo man neatsitiko“.
IŠVADOS
Taigi, ką galime daryti iš šios teigiamos patirties apie šešėlinius žmones. Galbūt Yoyo kažką norėjo pasakyti, kai pasakė: „Gal jie tiesiog atspindi mūsų pačių emocijas“.
Manau, kad šioje mintyje yra nemažai tiesos: „Mes nematome pasaulio tokio, koks jis yra. Mes matome pasaulį taip mes Kitaip tariant, tai, kaip mes matome ir patiriame gyvenimą, tiesiogiai atspindi tai, kaip mes žiūrime į save, matyti pasaulį per galingus mūsų įsitikinimų sistemų filtrus, išankstines nuostatas, troškimus ir patirtys. Jei visko bijome, pasaulis tampa neigiamu ir bauginančiu dalyku, kurio kiekviename kampe slypi demonai. Jei esame labiau tikri savimi, tie patys subjektai įgaus pozityvesnį aspektą.
Pavyzdžiui, vienas asmuo gali peržiūrėti poltergeisto, žaidžiančio su šviesomis ar judesiais, veiklą daiktai juos kankina, o kitas asmuo gali žiūrėti į tą pačią veiklą kaip žaismingas. Tiesą sakant, visiškai įmanoma, kad šios būtybės yra tiesioginės mūsų vidinių minčių apraiškos. Manau, kad visada geriausia į paranormalius reiškinius žiūrėti ne ryžtingai kovoti su blogiu, bet su nuostabos, smalsumo jausmu ir viltimi suprasti.
