Pamatų projektavimas – tai pastato pamato statybos plano sukūrimas. Tai labai specializuota funkcija, kurią paprastai atlieka statybos inžinierius. Pamatai yra konstrukcinis pagrindas, kuris stovi ant žemės ir palaiko likusį pastatą. Todėl, projektuojant pamatą, būtina išsamiai ištirti žemę po pamatu, taip pat konstrukciją ir pačiame pamate naudojamas medžiagas.
Pagrindo gylis
Yra daugybė pastatų pamatų tipų. Išskyrus plokščių pagrindus, kurie klojami žemės lygyje, dauguma pamatų gali būti montuojami įvairiame gylyje. Reikalingas bet kurio pamato gylis gali priklausyti nuo kelių veiksnių:
- Grunto laikomoji galia. Tai lemia, kokią apkrovą (svorį ar jėgą) gali atlaikyti esamas gruntas.
- Dirvožemio tipas. Skirtingi dirvožemio tipai turi skirtingas savybes, kurios gali turėti įtakos jų tinkamumui paremti pamatą.
- Šalčio gylis. Gylis, iki kurio žemė užšąla šalčiausiu metų laiku, žinomas kaip įšalo gylis arba įšalo linija, dažnai naudojamas nustatant minimalų gylį daugelio tipų pamatams.
-
Požeminio vandens stalas.Aukštas požeminio vandens lygis gali apriboti pamato gylį ir pagrindo tipą, kurį galima naudoti. Požeminio vandens aukštis paprastai įtraukiamas į dirvožemio tyrimą.
- Minimalus gylis. Neatsižvelgiant į kitus veiksnius, minimalus pamato gylis paprastai yra ne mažesnis kaip 18 colių, kad būtų galima pašalinti viršutinį dirvožemio sluoksnį ir žemės lygio pokyčius.
Pamatų medžiagos
Pamatai paprastai statomi iš mūro, pavyzdžiui, betono blokelių arba plyta, arba su pilamu betonu. Mūro medžiagos pasižymi dideliu gniuždymo stipriu ir yra daug atsparesnės drėgmės ir dirvožemio pažeidimams nei mediena ir metalinės medžiagos. Mūrinis pamatas paprastai tęsiasi virš žemės, kad apsaugotų kitas statybines medžiagas nuo drėgmės ir kito žalingo sąlyčio su žeme poveikio. Mūriniai pamatai dažniausiai iš vidaus yra sutvirtinti metaline armatūra ar kitomis medžiagomis. Rangovai dažnai naudoja hidraulinį cementą, kad sandarintų aplink vamzdžius ar bėgimo takus, kurie prasiskverbia į mūro ar betono pamatą.
Kai kurių pastatų pamatai statomi iš apdoroto medžio stulpų ar atramų. Tokiu atveju pamatų atramos įsmeiamos giliai į žemę ir (arba) remiasi į uolienas ar betonines trinkeles. Stulpai ir prieplaukos dažnai naudojami statant ant vandens arba šalia vandens arba ten, kur žemė gali užtvindyti.
Viena iš svarbiausių pamatų medžiagų yra neorganinės medžiagos pagrindas arba subpagrindas, klojamas tiesiai po pamatu. Apskritai panardintas gruntas ir molis turi ribotą laikomąją galią ir negali atlaikyti pastato keliamų apkrovų. Todėl dirvožemis iškasamas ir pakeičiamas sausa ir vienoda tankia medžiaga, tokia kaip žvyras arba skalda, kuri užtikrina didžiausią atsparumą šlyčiai ir laikomąją galią. Pagrindinės medžiagos taip pat skatina požeminio vandens nutekėjimą ir nesiplečia esant dideliam drėgmės lygiui, kaip tai daro dirvožemis.
Pamatų apkrovos perkėlimas
Pamatai turi būti suprojektuoti taip, kad pastato keliamos apkrovos būtų tolygiai perkeltos į kontaktinį paviršių, kad žemei būtų perduota savosios, gyvosios apkrovos ir vėjo apkrovų suma. Grynoji į dirvą patenkanti apkrova neturi viršyti dirvožemio laikomosios galios. Projektuojant pamatą taip pat reikia atsižvelgti į numatomą nusėdimą iš pastato, siekiant užtikrinti, kad visas judėjimas būtų kontroliuojamas ir vienodas, kad nebūtų pažeista konstrukcija. Be to, norint nustatyti galimai naudingas statybos strategijas, reikėtų ištirti bendrą pamato, antstato ir grunto ypatybių projektą.
